Autoriaus vardas: Gamtos filosofija

Dar gerokai prieš atsirandant kvapnioms žvakėms, eteriniams aliejams ar sintetinėms namų kvapų priemonėms, žmonės smilkė žolynus. Ugnis ir augalai buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis – jais lydėtos šventės, metų laikų virsmai, svarbūs gyvenimo etapai ir paprastos buities akimirkos. Šiandien smilkymas išgyvena tikrą atgimimą. Vis daugiau žmonių ieško natūralių būdų sulėtėti, sukurti jaukesnę atmosferą namuose ir

Šiandien, kai parduotuvių lentynos pilnos įvairiausių žvakių, vis daugiau žmonių atsigręžia į natūralias ir laiko patikrintas alternatyvas. Bičių vaško žvakės vertinamos jau šimtmečius – ne tik dėl švelnios šviesos ar malonaus kvapo, bet ir dėl savo natūralios kilmės. Tai daugiau nei namų dekoracija. Tai ryšys su gamta, tradicijomis ir lėtesniu gyvenimo ritmu. Natūrali žvakė, sukurta

Hidrolatai dažnai atsiranda mūsų lentynose su aiškia nuojauta, kad tai – geras, natūralus, švelnus produktas. Tačiau po pirmo susidomėjimo dažnam kyla labai paprastas klausimas: o ką su juo iš tikrųjų daryti kasdien? Vien perskaityti, kad tai „veido tonikas“, dažniausiai nepakanka, nes hidrolatas nėra vien tik kosmetikos žingsnis. Tai universalesnė, bet kartu ir subtilesnė priemonė, kurios

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai paprasta. Į distiliavimo indą sudedamas augalas, užpilamas vandeniu, kaitinama, o galiausiai išbėga skaidrus, kvapnus skystis – hidrolatas. Tačiau būtent čia ir prasideda tikrasis klausimas: ar iš tikrųjų suprantame, ką gavome? Hidrolatas nėra tik šalutinis procesas ar „likęs vanduo“, po eterinių aliejų gavybos. Tai yra savarankiškas produktas, turintis savo struktūrą,

Ar kada susimąstei, kur dingsta viskas, ką išmetame? Pakuotės, plastikai, seni daiktai, greitai pamiršti pirkimai – jie niekur nedingsta. Jie lieka kažkur – gamtoje, vandenyje, mūsų pačių pėdsake. Iš šio suvokimo ir gimė zero waste – gyvenimo būdas, kviečiantis gyventi taip, kad „atliekos“ taptų praeitimi. Kaip gimė Zero Waste judėjimas Zero waste („be atliekų“) nėra

Ugnis – seniausia magija Ugnis nuo seniausių laikų buvo laikoma šventa. Ji šildė, saugojo nuo tamsos, jungė žmogų su dievybėmis. Senovės baltai, kaip ir daugelis kitų tautų, garbino ugnį kaip gyvą būtybę. Žvakė, maža liepsna, buvo tarsi ugnies kibirkštis, kurią galima pasikviesti į namus. Iš visų žvakių ypatingą vietą užėmė bičių vaško žvakės. Jų šviesa